Nors šis knygos skyrius ilgiausias, manau, sudėjus visų mamų rminius patiekalus tektų kelis knygos tomus išleisti. Tačiau čia rasite receptus tų valgių, kurių skanaudama užaugo ne viena karta.

Aš užaugau valgydama sriubą. Mano bobutė Barbora man nuo mažų dienų kartojo: kas nevalgo sriubos, tam pilvas prie nugaros priauga. Sriuba mums yra kertinis namų virtuvės elementas, nors kartą per savaitę jos pavalgyti sveika ne tik pilvui, bet ir sielai. Tai – nepakeičiama Lietuvos virtuvės dalis.

Mes, lietuviai, labai mėgstame ilgai sėdėti prie maistu nukrautų stalų, bet nepasakyčiau, kad turime plačiausią užkandžių pasirinkimą kaip kokie užkandžiavimo meistrai italai. Bet mūsų virtuvėje vis dėlto plaukioja keli banginiai, kurie sukuria solidų užkandžių valgiaraštį: tai ir kepta duona, ir baltoji, raudonoji ar pikantiška mišrainė.

Bulvė yra viena mėgstamiausių ir populiariausių daržovių – tai faktas, ir nereikia dėl jo išsisukinėti. Bulvės man taip pat labai patinka, ir jei maka- ronų ar ryžių galėčiau lengvai atsisakyti, tai bulvių niekada. Cepelinai, bulviniai ir žemaičių blynai – žmonės juos žino, ragavo, valgė ir valgys.

Žagarėliai ir „Skruzdėlynas“, medaus tortas ir „Tinginys“ – kas gi nežino šių saldumynų? O tik iškepk varškės sausainių ar išvirk varškės spurgų, ir visi iškart pasiduoda. Labai džiaugiuosi, kad tortus Lietuvoje vis dar kepame namuose, ir kad nei medaus tortas, nei „Napoleonas“ turbūt niekada neišeis iš mados.

Mūsų šv. Kūčių tradicijos ir valgiai yra ypatingi ir unikalūs. Ant Kūčių stalo aš niekada nededu jokių užsienietiškų patiekalų, ir visai nesvarbu, kad Kūčių valgiaraštis nėra labai įvairus – juk jame karaliauja silkė ir žuvis. Tikiuosi, per Kūčias ant stalo dar ilgai pagarbiai bus dedama kūčia, kūčiukai, aguonų pienas, spanguolių kisielius ir lyg turtinga panelė vis kitu drabužiu vilkinti silkė.

Lietuvių pomėgis konservuoti ir kaupti maisto produktus yra visos knygos vertas tautos bruožas. Tikras lietuvis geriausiai jaučiasi tada, kai gėrybių turi prikrovęs visą kamarą – tada jis užtikrintas ir laimingas. Na, gal ir
ne visada tai tiesa, bet vis tiek bent kartą pamėginkite patys užsiraugti kopūstų ar išsivirti bruknių ir kriaušių uogienės.

Norėčiau, kad „Prie stalo Lietuva“ jums primintų, koks turtingas ir gražus yra mūsų kraštas, kuriame nuoširdūs žmonės puoselėja ir saugo kultūrinį paveldą, senąsias maisto ruošimo tradicijas. Visus nuostabius žmones, kurie knygoje pasakoja apie duoną, mėsą, žuvį, medų, sūrį ir uogas, sutikau beveik stebuklingai – jie tiesiog atsirado pačiu svarbiausiu momentu. Jie pasakoja ne tik apie maistą, šių herojų širdyse labai daug Lietuvos.